KAN-therm: Rekomendacijos, kurių reikia laikytis renkantis ir projektuojant plokštumines sistemas
Main image. Main image. Main image. Main image. Main image. Main image.

 

Rekomendacijos, kurių reikia laikytis renkantis ir projektuojant plokštumines sistemas

Išsamios plokštuminių šildytuvų skaičiavimo ir projektavimo gairės ir metodika nurodytos PN-EN 1264 standarte „Įterptosios plokštuminės vandens šildymo ir vėsinimo sistemos“.

Plokštuminis šildymas ir vėsinimas yra žemos temperatūros sistemos. Šildymo sistemose pagal PN-EN 1264 standartą, maksimali šildymo vandens tiekimo temperatūra yra 60 °C (skaičiuojamai išorės temperatūrai), o optimalus vandens temperatūros kritimas gyvatukuose yra 10 °C (leistinas diapazonas 5 ÷ 15 °C).

Pagal PN-EN 1264 standartą, plokštuminėse vėsinimo sistemose minimali aušinimo vandens tiekimo temperatūra yra apskaičiuoto vandens temperatūros padidėjimas 5 °C laipsniais (leistinas diapazonas 5 ÷ 10 °C) ir leistinos aušinimo paviršiaus temperatūros, kuri turi būti ne daugiau kaip 6 °C žemesnė už orą patalpoje (apsauga nuo kondensato), rezultatas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, grindų šildymo sistemos maitinimo parametrai gali būti:

55 °C/45 °C; 50 °C/40 °C; 45 °C/35 °C; 40 °C/30 °C; 35 °C/30 °C.

Tipiški plokštuminės vėsinimo sistemos parametrai svyruoja apie šiame diapazone: 22 °C/17 °C; 20 °C/15 °C; 17 °C/12 °C.

Nuolat augantys pastatų izoliaciniai rodikliai bei vėdinimo sistemos, kurios atgauna šilumą iš išmetamo oro, mažina pastato konstrukcijų šilumines apkrovas. Dėl šios situacijos šildymo sistemos gali veikti vis mažesniais parametrais. Dėl šios priežasties sistemos maitinimo parametrus kiekvieną kartą, remdamasis informacija apie konkretaus pastato konstrukciją, sistemos tipą ir šilumos šaltinį, turi nustatyti sistemos projektuotojas. Reikėtų atsiminti, kad maitinimo ir grįžimo temperatūros visai sistemai parenkamos tai patalpai, kuriai individualus šilumos ar vėsinimo poreikis yra didžiausias.

Labai svarbi plokštuminių šildymo sistemų problema yra galima maksimali, patogiai naudotis leidžianti temperatūra. Nustatyta, kad palankiausia šildomų grindų paviršiaus temperatūra dėl fiziologinių priežasčių yra apie 26 °C. Kai grindų šildymo sistemos šiluminis efektyvumas esant tokiai paviršiaus temperatūrai yra nepakankamas, PN-EN 1264 standartas numato galimybę naudoti maksimalias temperatūras:

Grindinis šildymas Sieninis šildymas

Lubinis šildymas

29 °C zonoms, kuriose yra žmonių

40°C

35°C

33 °C vonios kambarių zonoms  

 

35 °C krašto zonoms (ϑi=20 °C)

 

 

Atitiktis aukščiau nurodytoms maksimalioms paviršiaus temperatūros vertėms apriboja grindų šiluminį efektyvumą iki ribinių verčių qmax 100 W/m2 žmonių ir vonios kambarių zonoms ir 175 W/m2 krašto zonoms (darant prielaidą, kad patalpose yra skaičiavimo temperatūra). Sienų atveju bus qmax 160 W/m², o lubų 98 W/m².

Plokštuminės vėsinimo sistemos atveju minimali paviršiaus temperatūra turi būti nustatoma individualiai, atsižvelgiant į priimtas klimato sąlygas, siekiant apsaugoti paviršių nuo vandens garų kondensacijos. Tam reikia naudoti Molje diagramą.

Siekiant išvengti didelio pasipriešinimo dėl per ilgų kontūrų ir taip išvengti netinkamo visos sistemos veikimo situacijų, reikia laikytis didžiausių šildymo kontūrų ilgių, kurie priklauso nuo naudojamo vamzdžio skersmens:

8 x 1 mm – 40 m, 12 × 2 mm – 80 m, 14 × 2 mm – 100 m, 16 × 2 mm – 120 m, 18 × 2 mm – 150, 20 × 2 mm – 180 m, 25 × 2,5 mm – 200 m.